Menthe poivrée (Mentha piperita)
Botaninis pavadinimas: Mentha piperita
Pipirmėtė – tai natūralus hibridinis augalas, išvestas sukryžminant vandeninę mėtą ir šaltmėtę. Šis daugiametis augalas auga natūraliomis sąlygomis vidutinio klimato Europos regionuose. Labiausiai tinka dirvožemiai, kurie gerai sulaiko vandenį. Stiebas labai šakotas, šiek tiek violetinio atspalvio, lapai ovalo formos, dantyti. Violetinės spalvos žiedai susitelkę į varpos formos žiedynus. Visas augalas skleidžia labai malonų – aštrų, pikantišką ir gaivų – kvapą.
Gaivinantis augalas kiekvienai dienai
Pipirmėtė auginama Europoje, Azijoje ir Šiaurės Amerikoje dėl savo lapelių, kurie džiovinti yra naudojami arbatoms, tačiau ypač – dėl eterinio aliejaus, kuris gaunamas iš stiebo ir kuris naudojamas aromatizuoti bei suteikti kvapą įvairiems maisto produktams, vaistams, kosmetikos ir namų apyvokos priemonėms. Daugiausia pipirmėčių eterinio aliejaus pagaminama Jungtinėse Amerikos Valstijose – kasmet į rinką ši šalis pateikia daugiau kaip 4 000 tonų produkto.
Svarbus vaidmuo mėtai skirtas ir mitologijoje: Persefonė, Hado žmona, savo konkurentę nimfą Minto pavertė į mėtą. Aromatines ir gydomąsias mėtos savybes žinojo ir jas naudojo senovės egiptiečiai, graikai bei romėnai. Mėta minima ir Biblijoje. Viduramžiais džiovintų mėtų milteliai būdavo naudojami burnos higienai. XVIII a. pradžioje pipirmėtę aprašė anglų botanikas John Ray. Netrukus pipirmėtė buvo įtraukta į Londono, o vėliau – į Europos ir Naujojo pasaulio farmakopėjas.
Pipirmėtėje yra flavanoidų, fenolio rūgščių, triterpenų, pigmentų ir nuo 1 iki 4 proc. eterinio aliejaus. Iš 400 sudedamųjų dalių, kurių randama eteriniame aliejuje, 30–35 proc. yra mentolis – bespalvė, gaivinanti kristalinė medžiaga. Taip pat yra ir mentono, kuris suteikia charakteringą mėtų aromatą, mentilo acetato, limoneno ir eukaliptolio.
PSO monografijos apie atskirus vaistinius augalus – 2 tomas, Aetheroleum Menthae Piperitae, 2004, 188–198 p.
Amerikos botanikų taryba (ABC): Pipirmėtė – Mentha x piperita L., Klinikinė apžvalga, ABC vaistažolių klinikinis vadovas, 2003, 297–308 p.
Brahmi F., Khodir M., Mohamed C., Duez P.: Mėtų rūšių cheminė sudėtis ir biologinis veiklumas, Ed. Intech Open, 2017 m. kovo mėn.
Grieve M.: Šiuolaikinis herbaras, Dover Editions, 2014, 541 p.
Couplan F: Les plantes et leurs noms: histoires insolites (Augalai ir jų pavadinimai: nepaprastos istorijos), Editions Quae, 2012, 152 p.
