Medus


Nuo pat žmonijos aušros žmonės medų rinko maistui iš medžių drevių. Medaus valgymas netgi pavaizduotas piešiniuose ant urvų sienų ir Egipto papirusuose! Jo auksinė spalva, unikalus skonis ir maistinė vertė suteikė medui dievišką aurą: prieš tūkstančius metų šumerai kaip auką medų dėdavo ant laiptų į šventyklą.
Nuo Antikos laikų medui priskiriama daugybė naudingų savybių. Graikų daktaras Galenas rekomendavo dėti medaus į desertus – tam, kad žmogus ilgiau gyventų, o romėnų daktaras Plinijus Vyresnysis tvirtino, kad medus turi daug naudingų savybių. Viduramžiais knygoje „Paprastų vaistų knyga“ medus pavadintas „nepaprastu šaltiniu“. Iki XIX a. medus buvo vienintelė medžiaga, kuria saldindavo maistą. Šiandien medus yra vienas iš paskutiniųjų visiškai natūralių, maistingumo prasme pernelyg supaprastintų maisto produktų.
Unikalaus kvapo ir sodrumo „dievų maistas“
Medus – tai saldus gintaro spalvos produktas, kurį iš gėlių nektaro arba cukringų augalų išskyrų suneša bitės (Apis mellifera, t. y. „kuris neša medų“): į medų perdirbtą nektarą aviliuose bitės kaupia medaus koriuose, o tuo medumi maitinasi visa bičių šeima. Kad pagamintų kilogramą medaus, bitės nuskrenda tūkstančius kilometrų ir surenka nektarą iš 20 milijonų žiedų!
Medus gali būti skystas, tirštas arba susicukravęs. Jame yra 15–20 proc. vandens, o 95 proc. jo sausosios dalies sudaro angliavandeniai, daugiausia – gliukozė ir fruktozė, o taip pat maltozė ir sacharozė. Nors saldus, tačiau medus yra ir rūgštingas – tai atbaido mikroorganizmus. Jo aromatą, kvapą ir kitas savybes padeda suformuoti organinės rūgštys ir lakieji junginiai. Flavanoidai ir karotenoidai medų nudažo geltona spalva. Medaus sudėtyje yra ir fermentų, kurie cukrų paverčia į medų, bei daugybė mineralinių medžiagų ir mikroelementų.
Derat-Carrière F., Pochon P.: Le miel, de l’histoire à la cuisine (Medus: nuo istorijos iki virtuvės), Phytothérapie (2009) (Fitoterapija) 7: 94–99.
Marchenay P. Miels, miellats, miellées. Leidinyje: Journal d’agriculture traditionnelle et de botanique appliquée (Tradicinis taikomosios botanikos žemės ūkio žurnalas), 35-ieji metai, 1988. 121–146 p.
Viel C., Doré J. C.: Histoire et emplois du miel, de l’hydromel et des produits de la ruche (Medaus ir jo naudojimo istorija: pradedant medumi ir baigiant produktais iš avilio). Leidinyje: Revue d’histoire de la pharmacie (Farmacijos istorijos apžvalga), 91-ieji metai, Nr. 337, 2003. 7–20 p.
Bonté F., Démoulière A.: Le miel: origine et composition Actualités pharmaceutiques (Medus: kilmė ir sudėtis. Paskutinės farmacijos naujienos) Nr. 531, 2013 m. gruodžio mėn.