Gyslotis (Plantago spp.)
Botaninis pavadinimas: Plantago spp
Gyslotis turi ilgą stiebą, o jo ilgi, stori, šiek tiek plaukuoti lapai auga susitelkę į skrotelę. Lapuose ryškiai matyti gyslelės, o ant stiebo išauga žiedynas, kuriame daug plonų, šiek tiek kvepiančių kreminės spalvos žiedų. Labai galimas dalykas, kad šį paplitusį daugiametį augalą pamatysite savo sode ar pasivaikščiodami, nes jis auga pakelėse, pelkynuose, ant pylimų arba miško pakraščiuose. Nors dabar jis laikomas vejų piktžole, tačiau nuo neatmenamų laikų buvo šlovinamas už savo naudingąsias savybes.
Dokumentai byloja, kad gyslotis Europoje auga jau 4000 metų. Ar jo pavadinimas, kurio šaknis lotyniškai „planta“, yra kilęs iš to, kad lapai primena kojų padų pėdsakus, ar tokį pavadinimą lėmė tai, kad gysločiai gausiai auga prie takų? Iš tikrųjų nė vienas nėra visiška tiesa: žodis „plantago“ reiškia kojos padą, vokiškai jo pavadinimas reiškia „takų karalius“, o Naujajame pasaulyje, kur gysločiai atkeliavo kartu su naujakuriais, indėnai gyslotį vadino „baltojo žmogaus pėdsaku“.
Ne piktžolė, o šventas augalas!
Džiovinti gysločio lapai buvo naudojami nuo pat Antikos laikų: graikų daktaras Dioskoridas jį aprašė ir rekomendavo savo knygoje „De materia medica“, o romėnų gamtininkas Plinijus Vyresnysis patarė juo gydyti daugelį negalavimų. Druidai netgi laikė, kad gyslotis yra šventa žolė! Šiaurės šalių legendose skandinavai gyslotį vadina „groblad“ – plačialapiu gysločiu. Gysločio šlovė neišblėso ir vėlesniais amžiais. Net Šekspyras mini jį savo pjesėse, įskaitant „Romeo ir Džiuljeta“. Dabar jau žinome, kad gyslotyje yra įvairių rūšių natūralių sacharidų, pavyzdžiui, augalinių gleivių ir kitų polisacharidų, iridoidų, pavyzdžiui, aukubino, kurio randama ir ginkmedyje, taip pat flavanoidų, fenolio rūgščių, įskaitant verbaskozidą, taninų, terpenų, vitaminų ir mineralų.
Lacoste S.: D’ici ou d’ailleurs, les plantes qui guérissent (Čia ar kitur: augalai, kurie gydo), Editions Leduc 2018, 365–366 p.
Ghedira K., Goetz P., Le Jeune R.: Plantago major L. et Plantago lanceolata L. (Gyslotiniai), Phytothérapie (2008) 6: 367–371.
Encyclopédie des plantes médicinales (Vaistinių augalų enciklopedija), Editions Larousse, 2001, 250 p.
