Chitozanas


Chitozanas – tai iš chitino, plačiausiai paplitusios kompleksinio cukraus rūšies, arba polisacharido, kuris savo savybėmis yra panašus į celiuliozę, išvestas biopolimeras. Chitino daugiausia randama vėžiagyvių (krabų, omarų ir krevečių kiaukutuose) kiaukutuose, voragyvių (skorpionų) epidermyje, taip pat tam tikrų šeimų grybų kamienuose, ląstelių sienelėse ir sporose. Jis yra audinių laikančioji konstrukcija ir priklausomai nuo reikmių, suteikia audiniams standumo arba lankstumo.
Ilga mokslinė istorija ir daug žadantis potencialas
Pirmą kartą chitiną, kaip atskirą medžiagą, XIX a. pradžioje iš grybų išskyrė prancūzų profesorius Henri Braconnot, o pavadinimą šiai medžiagai po kelerių metų suteikė kitas mokslininkas. Pavadinimas kildinamas iš graikiško žodžio „dengiantis“. Vėliau, 1859 m., fiziologui Charles Rouget pavyko modifikuoti chitiną ir gauti medžiagą, kurią vokiečių chemikas pavadino chitozanu. XX a. 3-ajame dešimtmetyje buvo tiksliau aprašyta šios medžiagos struktūra, o XX a. penktajame dešimtmetyje pirmoji jai skirta monografija. Nuo to laiko chitozanas yra intensyviai tyrinėjamas ir dėl savo cheminių, fizikinių bei biologinių savybių ir svarbių ypatybių, kaip antai biologinio skaidomumo, biologinio suderinamumo ir netoksiškumo, sulaukia vis daugiau dėmesio.
Per paskutiniuosius 30 metų kaip biologinė medžiaga chitozanas pradėtas naudoti tekstilės pramonėje, žemės ūkyje, maisto, farmacijos ir kosmetikos pramonėje. Šiuo metu gaminamas įvairiose pasaulio šalyse, įskaitant Japoniją, Šiaurės Ameriką ir Indiją. Gaminant chitozaną, žaliavos, kurių sudėtyje yra chitino, iš pradžių sumalamos, tada iš gautos masės pašalinamos nereikalingos medžiagos (baltymai, mineralai ir pigmentai), o paskui ji neutralizuojama cheminiu būdu ir išvaloma. Nors chitozanas paprastai išgaunamas iš vėžiagyvių, tačiau chitozano gamybai naudojant grybus, iš pasirinktų organizmų galima gauti itin švarų polimerą, kuris ypač naudingas biomedicinoje.
Raafat D., von Bargen K., Haas A., Sahl H. G.: Unikali informacija apie chitozano, kaip antibakterinio mišinio, veikimo būdą. Appl Environ Microbiol. 2008;74(23):7455.
Sandeep S. M. ir kt. Trumpa chitozano taikymo būdų apžvalga. Indijos ir Amerikos mokslinių tyrimų farmacijos srityje žurnalas 2013: 3 (12).
Crini G., Badot P. M., Guibal E.: Chitine et chitosane: du biopolymère à l’application (Chitinas ir chitozanas: nuo biopolimerų iki taikymo), Presses Univ. Franche-Comté, 2009.